Vaiva Čepytė. Karolio Voitylos paslaptis

Minint Švč. Trejybės parapijos atkūrimo 25-erių metų sukaktį, gruodžio mėn. 3 d. 11.30 val. Švč. Trejybės bažnyčioje vyks koncertas ,,Karolio Voitylos paslaptis”. Jame dalyvaus tarptautinių konkursų laureatai: Liudas Mikalauskas (bosas) ir Audronė Juozauskaitė (fortepijonas).
Pasak dainininko Liudo Mikalausko: „Šios programos iniciatorė - sesuo selezietė Liucija Grybaitė, kartą į vieną mūsų susitikimą atnešė kompaktinę plokštelę su dainomis, parašytomis pagal Šv. Jono Pauliaus II žodžius. Tai tapo didžiuliu stimulu sukurti programą apie mūsų tautai itin brangaus šventojo gyvenimo kelią popiežystės link, juolab, kad man viename miuzikle teko vaidinti Karolį Voitylą, tad mokėjau daug jo tekstų, maldų, citatų, kurios jau seniai ieškojo terpės atgimti scenoje. Taip atsirado programa, kalbanti vien tik Popiežiaus širdimi ir žodžiais. Originale dainos skamba itališkai, angliškai ir ispaniškai, tačiau norėjome, jog jos būtų suprantamos Lietuvos publikai, todėl paprašėme sesers Liucijos Grybaitės išversti tekstus į lietuvių kalbą. Man tai kažkas naujo mūsų religinės muzikos padangėje, tikiuosi, kad tai atneš naujų apmąstymų ir klausytojų širdims.
Programą sudaro dainos pagal Jono Pauliaus II poeziją, kurios buvo sukurtos asmenine operos solisto Placido Domingo iniciatyva. Muzikos autorius – solisto sūnus, kompozitorius, bendravardis Placido Domingo jaunesnysis.
Pasak paties Domingo, jos turėtų prabilti ne tik tikintiesiems, bet ir kiekvienam, kuris brangina Jono Pauliaus II atminimą. Atminimą žmogaus, kuris pašventė savo gyvenimą tarnystei Dievui ir žmonijai.
Mums patiems tai yra dar viena galimybė prisiliesti prie šio Dievo maratonininko gyvenimo, drauge bandant įspėti, kokia buvo jo begalinės energijos paslaptis. Juk Karolis Voityla buvo toks pat žmogus, kaip ir mes visi, turėjęs tik du tuščius delnus ir didelį tikėjimą Dievu. Tikimės, kad ir kiekvieną klausytoją ši programa sustiprins ir padrąsins eiti tikėjimo keliu, nuolat ieškant Dievo ir laukiant Jo atsakymų”.

Vaikų liudijimai

          „Labai noriu padėkoti rėmėjams už suteiktą galimybę susipažinti su gausybe žmonių, aplankyti du nuostabius Varšuvos bei Krokuvos miestus, bei patirti užsieniečių, taipogi ir mūsų, lietuvių, meilę, šilumą, džiaugsmą, paslaugumą... Atvykus į Varšuvą mes buvome nepaprastai nuostabiai sutikti, apgyvendinti pas tikriausiai rūpestingiausius žmones pas kokius tik galėjome pakliūti, mums buvo paruošta įdomi programa, kurios dėka galėjome linksmai praleisti laiką ir daug pamatyti bei sužinoti. Atvykus į Krokuvą buvome pratinami išlikti savarankiškesni, galėjome klaidžioti po miestą ir pamatyti tai kas mums labiausiai patinka. Vakare dažniausiai turėdavome kokį įspūdingą renginį: ar tai mišios su Popiežiumi Pranciškumi, ar koncertas, ar Kryžiaus kelias, ar Vigilija. Viskas buvo nepaprasta ir tikrai norisi tai patirti dar bent kartą. Taip pat norėčiau padėkoti ir kelionės draugams be kurių šis nuotykis man tikrai nebūtų sukėlęs tiek daug teigiamų emocijų.“ 

                                                                                                                                     Medardas

           „Jau praėjo keletas dienų, kai grįžau iš piligriminės kelionės. Keista. Bet vis dar negaliu susivokti nei kur buvau, nei kur dabar esu. Hmhmhm... galvojau grįšiu ir aprašysiu visus įvykius, kuriuos patyriau. Galvojau, kad mano galvelė bus tikrai perpildyta minčių, kurios ir išlaisvins tūnančią kūrybinę sielą, kad tikrai sukursiu nuostabių neapsakomų eilių, perteiktų per manąjį pasaulį, juk dabar tiek emocijų verda manyje, tik spėk sugaudyt! Galvojau, nagi kaip čia viską greičiau užrašius kol prisiminimai nenuslūgo. Kur popierius, rašiklis? Jau rankose, ir... Cha! - Tuščia. Bet norėčiau... Deja, bet kad ir kaip mėginau, niekaip nepavyko to aprašyt. Niekad nebuvau patyrus tokių emocijų, kurių net nesugebėčiau nei apibūdinti, nei aprašyt. Visa ko man norėjosi tik giedoti ir dėkoti Dievui už visą, ką Jis man suteikė! Vis dar skamba galvoje: „Jesus Christ, You Are My Life! Hallelujah!!! Hallelujah!“. Tikrai, tik patyrus Jo didį gailestingumą, meilę bei ramybę norisi Jį šlovinti iš visos širdies iškėlus rankas. Nieko daugiau. Tik būt šioje akimirkoje ir dėkot už viską! Gyvenimą, sunkumus, ašaras, nuoskaudas, draugus, pūsles, meilę, nesėkmes, apkabinimus, draugystę, šeimą, pastogę, maistą, pojūčius, regėjimą, uoslę, klausą, lytėjimą, muziką, kūrybą, gamtą,vandenį, juoką, palaiminimą, gyvybę, ramybę, saulę, vėją, orą, lietų, pasaulį ir dar begalės dalykų, kurių net nepajėgčiau išvardint, bet svarbiausia, ko nepaminėjau, tai šlovint už Jėzaus auką ant kryžiaus. Tai tiesiog, ačiū, Dieve, kad mes galim gyvent. Tiesiog,- gyvent. Ačiū, kad prikėlei mus naujam gyvenimui ir uždegei troškimą gyvent taip, kaip Tu nori. Gyvent su Tavimi ir Tavyje. Tai gyvenimas, o ne tiesiog egzistavimas. Juk Tu, Dieve, ir nori, kad mes gyventume džiaugsme, ramybėje ir meilėje.
Dievas per šias pasaulio jaunimo dienas ir parodė, kaip Jis nori, kad mes gyventume: kaip viena didelė šeima, kurią vienija meilė vienas kitam. Tiesiog neįmanoma jos nepajaust! Ji tiesiog dega mumyse, netgi liepsnoja ore! (kodėl galvoji taip karšta buvo Krokuvoje?) Taip, tiesiog pajausti meilę. Meilę, kuri keičia pasaulį. Kuri keičia kiekvieno žmogaus vidų. Arba pripildo širdy begaline meile ir kviečia šia dalintis. Arba švelniai pakutena širdį ir sužadina svaiginantį troškulį pažinti neišmatuojamus tolius šio ilgesio. Arba prisiliečia prie kraujuojančių žaizdų, atidengia jas su ašaromis, bet taip tik parodydama, kad jas privalu išgydyti, juk pirma reikia žaizdas atverti, kad galėtų prie jų prisiliesti ir išgydytų. Ak! Kiek aš mačiau ašarų! Iš džiaugsmo, iš skausmo, iš juoko, iš nuovargio. Kaip nuostabiai Dievas mus sukūrė, kaip nuostabiai tas tyrasis lašelis perkeičia mus, kaip jame gali tiek daug visko tilpt? Įdomu ar paėmus mikroskopą pamatytume jame savo prisiminimus, lyg vaizdo įraše? Gal Dievas ir skausmą sutalpina į tą ašarėlę? Juk kur jis dingsta? Įdomu ar angeliukai renka mūsų ašaras kai kiekvieną karta jos nukrenta ant skruostų? Gal jiems jos be galo brangios?.. Galbūt. Tik mūsų širdyse slypi šios svajų vizijos. Bet aš tik viena žinau, kad šiuos pojūčius mūsų širdyse prikelia Dievo meilė, kuri trykšta per mus ir liejasi gausia malone (kodėl galvoji taip smarkiai lijo?)


       Gal ir jausmai liejasi iš Dievo malonės, juk tik Jam reikia dėkot, kad mus taip sukūrė, kad mes esame pajėgūs pajausti tokias neįkainuojamas akimirkas. Per pasaulio jaunimo dienas buvo užplūdusios tokios neapsakomos emocijos, kurias sunku apibūdinti. Kaip viena iš jų: Atsimenu. Stoviu. Vyksta Šv. Mišios kartu su Popiežiumi ir dar su keliais milijonais žmonių. Giliai įkvepiu. Ir sustingstu akimirkai. Apsidairau. Žvilgsnis į kairę, žvilgsnis į dešinę. Negaliu patikėti ką matau ir jaučiu. Begalės žmonių, net nematyti horizonto, džiaugsmingi, išsišiepę iki ausų, visi vieningai plevėsuoja iškėlę vėliavas iš įvairių įvairiausių šalių, vieni net apsikabinę rankomis, kiti - rankas iškėlę, o dar kiti iš didžiulio džiaugsmo net šokinėja! Ir visi vienaip ar kitaip gieda mūsų Dievui iš visos širdies. Dar niekad nemačiau tokio vieningumo bei atsidavimo ir džiaugsmo mūsų Viešpačiu. Tiesiog... norėjau ir likt taip stovėt, nes buvo jaučiama nepaprasta meilės ir bendrystės jėga, kurios nebuvau pajautus iki dabar. Mano širdžiai šis pojūtis buvo neapsakomas ir neužmirštamas!
O jei prisiminus kiek džiaugsmo liejosi per kraštus! Ir nesvarbu ar kartais būdavome nepavalgę, neišsimiegoję, pavargę, nežinantis kaip grįžt namo, ar kaip tilpt troleibuse. Visi šypsojomės ir buvom perpildyti laimės. Girdėjosi dainos, giesmės, ir juokas bei tyriausios mano matytos šypsenos veiduose, kurios lyg strėlė pervėrė mano širdy kiaurai, palikdama tik džiaugsmą viduje... Kokią didžiulę Dievas malonę suteikė tokius potyrius pajaust!
       Bet visgi stipriausio pojūčio šerdis bei didžiulė, neapčiuopiama jėga slypėjo vienybėje. Mes visi šiose dienose buvome apglėbti ir suspausti Dievo delnuose. Mes visi esame Dievo vaikai, broliai ir seserys. Kaip mūsų žemiškoji šeima yra brangi ir kaip joje esame savi, taip ir ši. Gal pastaroji šeima net brangesnė? Turbūt. Mus visus suvienijo skleidžiama meilė Dievui ir noras ja dalintis, o juk ne visada šeimose atrasime šį ryšį tarpusavyje. Todėl nepaprasta buvo išgyvent tokią neįprastą didžiulę bendrystę! Tokią neįtikėtiną! Nepatiriamas jausmas, kai einu nepažįstamosiomis gatvėmis tarp begalės svetimšalių, bet jaučiuosi, lyg būčiau namie. Prie kiekvieno galiu prieit kaip prie šeimos nario - užkalbint, apsikabint, pasikeist kontaktais, dovanėlėmis, arba tiesiog duot „penkis“. Netgi laukiant eilėje, autobuse, gatvėje svetimšaliai sugebėdavo persimest keliais sakiniais, pasisveikint ar paklaust iš kokios šalies esu (aišku, taip užsikalbėjus vos nenuklysdavau nuo savo grupelės). Nėra nei baimės, nei pasimetimo jausmo. Einu lyg savo namuose tarp saviškių. Šis miestas lyg didelis namas, kuriame telpa visa mano šeima. Šeima, kurią rūpinasi mūsų gerasis bei gailestingasis Dievas. Kaip nuostabu įsivaizduot kaip mūsų dangiškasis Tėvas žiūrėjo į savo vaikus. Lyg apglėbdamas savo meile visus ir atskirai kiekvieną. Savo begaline meile, kuriai neužtektų nei proto, nei vaizduotės palyginti. Tokią, kurią pajautus norisi tik žvelgt į dangų, su šypsena, su atvira širdimi, su ištiestomis rankom į dangų, žvelgt į dangaus didybę ir tiesiog egzistuot tik šią akimirką, kai kvėpavimas, laikas sustoja ir visą ką jauti tai tik begalinę meilę kaip jūrą savyje. Tada daugiau ir nieko nereikia. Ir visa ko norisi tik dėkot. Visi sunkumai nusvyra į šalis, visos nuoskaudos, nepasisekimai tampa bereikšmiai, nes supranti kokie šie žemiški dalykai yra palyginus su Dievo meile, kad kaip mes nuklystam nuo mūsų tikslo ir, kad visa ko reikia norėt tai tik mylėt taip, kaip Tėvas mus myli. Jis ir nori, kad gyventume meilėje, bet ne kančioje. Laisvėje, bet ne kalėjime. Taip, išsilaisvint iš šio pasaulio rėmų ir gyvent laisvai. Bet tik jeigu įsileisi į savo širdy meilę, kuri tvyro lyg jūra kiekvieno širdyje. Begalinė, neišmatuojama, neapsakoma, nepajaučiama, neištiriama... Tuk, tuk, tuk! Ar įsileisi mane į vidų? Aš trokštu ten gyvent ir perkeisti gyvenimą... Pasirašo - Meilė."

                                                                                                                                       Lauryna
 

Bažnyčioje melstasi prie Jėzaus Kristaus Pašvęstųjų Valdovo ikonos              

     2016 01 15 penktadienį bažnyčioje buvo atnešta Jėzaus Kristaus Pašvęstųjų Valdovo ikona, kuri keliauja per Lietuvos vienuolynus. Nuo 16 val. vyko adoracija ir maldos, kurias vedė seserys kotrynietės. Per Šv. Mišias melstasi už visus vienuolius ir vienuoles, kurie gyveno ir dirbo Ukmergėje bei, kad būtume ištikimi Dievui savo pašaukime ir veiklūs gailestingumo darbuose. Po Šv. Mišių susirinkime parapijos namuose pabendrauta su seserimis.
Apie ikoną - šioje interneto nuorodoje: http://www.vitaconsecrata.lt/pasvestojo-gyvenimo-metai/pasvestojo-gyvenimo-metu-ikona

Šv. Cecilijos šventė

2015 10 02. Šv. Angelų šventė Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje
su Ukmergės rajono policijos komisariato pareigūnais. Sveikiname visus policijos pareigūnus!

2015 06 14 svečiavosi
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vyrų choras „Skliautai"