Ką tik minėjom 60-metį nuo Vatikano II Susirinkimo, kurio įgyvendinimą judina popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Sinodinis kelias, pradžios. Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus, pats popiežius sako, kad įgyvendindami Susirinkimą esame tik pusiaukelėje… Apie tai, o ypač apie Bažnyčios Lietuvoje kelią, kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Artumos vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.
Jūsų atvykimas daugiau nei prieš 30 metų yra labai susijęs su Susirinkimo dvasios atnešimu į Lietuvą. Kai jis vyko, buvome už geležinės uždangos, todėl vėlai mus pasiekė. Bet ir po to – nors jau daugiau kaip 30 metų esame laisvi… Kaip Jūs matote Susirinkimo įgyvendinimo sėkmes ir / ar nesėkmes Lietuvoje?
– Vatikano II Susirinkimas tebėra neįgyvendintas visame pasaulyje. Tai ilga kelionė, o ne vienkartinis pasikeitimas. Lietuvoje buvo dar sunkiau, nes Bažnyčia buvo sukaustyta ir uždaryta, buvo neįmanomas dialogas tarp tikinčiųjų ir kunigų. Tąsyk popiežius Jonas XXIII išsakė vieną labai aiškų dalyką – pasaulis pasikeitė. Žmonija išgyvena krizę, kilusią dėl mokslo, technologijos laimėjimų, socialinių pasikeitimų, kovingų ideologijų, didelio masto karų. Bažnyčia turi išsaugoti tikėjimo lobį, bet surasti naujų būdų liudyti Kristų žmonėms suprantama kalba. Mes neatsižadame Bažnyčios mokymo, bet siekiame suvokti šiandienio žmogaus mąstymą ir siekius. Šventasis Tėvas suvokė, kad esama didelio nesusikalbėjimo tarp naujos visuomenės ir Bažnyčios, kurį turime bandyti įveikti, pakeisti.
Antra, Bažnyčia turi eiti gailestingumo keliu, užuot primesdama savo doktriną, pateikdama ją griežtai, su bausmėmis ir gąsdinimais. Pasak popiežiaus, „Bažnyčia norėtų taikyti ne griežtumo ginklus, bet gailestingumo vaistus“. Vėliau popiežius Paulius VI, perėmęs vadovavimą Susirinkimui, pasakė, kad Bažnyčiai tereikia atsakyti sau į du klausimus. Vienas: Bažnyčia, žiūrėk kas tu esi, o antras:Bažnyčia, ką tu gali pasiūlyti, duoti pasauliui, koks tavo santykis su juo.
Manau, kad Lietuvoje į juos dar neatsakėme. Bažnyčia, kas esi – tai pažvelgti patiems į save, ar atliekame savo misiją. Ar esame ta Bažnyčia, kuri su džiaugsmu skelbia Evangeliją, o gal tik nori apginti savo statusą, teises, struktūrą, rodyti gražų fasadą? Kokia yra mūsų bendrystė – communio, santykis, apie kurį nuolat kalbame. Ar gyva bendrystė tarp vyskupų, kunigų, pasauliečių?
Bažnyčia Lietuvoje savo elgesiu ar viešais pasisakymais nesurado bendros kalbos ir tinkamos platformos kalbėtis su šiandienine pliuralistine visuomene. O ši nuolat keičiasi, ir tai vyksta greičiau nei anksčiau. Turime atrasti būdų, kaip į visuomenę kreiptis. Gyvename supami kultūros, kurioje akcentuojamas individualizmas. Tai reiškia, kad dažnas žmogus laikosi savo vertybių, brangina savaip suprantamą laisvę, nepriima Bažnyčios mokymo ar normų kaip primesto dalyko. Tokiai visuomenei reikia viską išaiškinti, argumentuoti, įsiklausyti į tai, ko ji trokšta, ir tinkamai atsakyti į pačius įvairiausius, taip pat ir labai nepatogius klausimus. Į šią situaciją būtina atsižvelgti.
Bažnyčia, ką gali pasakyti pasauliui? – tai antras klausimas. Lietuvoje visuomenė nėra nusistačiusi prieš Bažnyčią, bet laukia kitokio žodžio, siekia gyvo santykio, asmeninio susitikimo, kuris prasideda parapijoje kunigui priėmus žmogų. Ar jis atėjo dėl Krikšto, Santuokos, laidotuvių, ar tik pasikalbėti; gal tai vargšas, pasibeldęs į duris ieškodamas pagalbos. Reikia kiekvieną žmogų šiltai, su meile priimti, kad jam būtų gera bažnyčioje, kad pamatytų bažnytinės bendruomenės svetingumą ir norą palydėti. Tai yra pradžia. Toli gražu ne visuomet toks susitikimas įvyksta, todėl kaupiasi nuoskaudos, ilgainiui apsunkinančios dialogą viešumoje.
Kiekvienas žmogus turi savo problemų, ir reikia jautrumo, kad galėtum į jo nerimą, nuogąstavimus atsiliepti. Ypač to reikia poroms, šeimoms – atsižvelgti į jų realybę ir ieškoti naujų pastoracijos būdų. Tas pats jautrumas būtinas ir parapijoms, ir vyskupams, idant jaustų visuomenės pulsą. Katalikai autoriai, rašantys Artumai, bernardinai.lt, kalbantys per Mažąją studiją, greičiausiai reaguoja į to visuomenės bei kultūros pulso pokyčius, jų pastangos ypač svarbios, kad Bažnyčia ir visuomenė iš tiesų susitiktų, kalbėtųsi.
Juk šiandienės visuomenės didžiuma iš esmės beveik nieko nežino apie Bažnyčią – tik tiek, kiek kalbama žiniasklaidoje. Gyvendamas tokioje visuomenėje žmogus į Bažnyčią žvelgia tik iš savo rūpesčių ar nuoskaudų perspektyvos. Bažnyčia neturėtų rūpintis vien doktrinos gynimu, bet rasti būdą, kaip skelbti Evangeliją šiandienos žmogui. Ir tik jam priėmus Gerąją Naujieną, įvesdinti į tą šimtmečių lobyną.
Ką daryti, kad išdrįstume patys sau vietinėje Bažnyčioje įsivardyti, kas esame? Ar ne tam buvo skirtas pirmasis Sinodo etapas vyskupijose, kad galėtume ir vienas kitą išgirsti?
– Bažnyčia turi žiūrėti, kokiu keliu eina, ir bendras gaires patikėta nurodyti vyskupams. O pirmoji Bažnyčios, t. y. mūsų visų tikinčiųjų, misija yra skelbti Evangeliją, – ne abstrakčiai, bet šių dienų visuomenėje. Tad vienas svarbiausių dalykų, kad Bažnyčia būtų šviesa, broliška bendruomenė, į kurią pažvelgęs bet kuris – ypač nutolęs – žmogus pamatytų kažką gražaus, patrauklaus.
Paulius VI yra pasakęs, kad Bažnyčiai reikia ne mokytojų, bet liudytojų. Žmonės priima mokymą, jei jo skleidėjas paliudija, kad gyvena skelbiamomis vertybėmis. Tai iššūkis, nes viskas prasideda nuo asmeninio gyvenimo. Ar parapijos klebonas yra šeimininkas, kurio visi turi tik klausyti? Ar gerasis ganytojas, kuris viską atiduoda, kad su meile tarnautų žmonėms? Žiūrėdami iš šalies, kai kurie mato tik Bažnyčios turtus bei prabangų kunigų gyvenimą. Ar tikrai tokiam žvilgsniui nesuteikiame jokio pagrindo?
Visi žinome, kad Bažnyčia, parapija turėtų būti tikėjimo ir meilės bendruomenė. Vieta, kur perduodamas tikėjimas, Dievo Žodis, vyksta katechizacija, kartu meldžiamasi. Kaip tai įgyvendiname? Švęsti Eucharistiją, adoruoti Švč. Sakramentą esame įpratę. Bet visa kita?.. Kokie būna pamokslai? Ar žmogus išeina užsidegęs meile Dievui? Ar tai palietė jo širdį? O gal priešingai?
„Posusirinkiminei“ Bažnyčiai prikišama, kad ji kalba tik apie gailestingumą, o nekalba apie nuodėmę, blogį. Bet ar mes realiai supratome tą Susirinkimo ir popiežių Jono XXIII bei Pauliaus VI kryptį į gailestingą Bažnyčią?
– Po Vatikano II Susirinkimo šv.Jonas PauliusII dar labiau pabrėžė Dievo gailestingumą– Dievo, kuris myli žmogų ir nori ne nusidėjėlio pasmerkimo, bet jo atsivertimo. Kryžiaus auka Kristus, nugalėdamas mirtį ir nuodėmę, parodė Dievo gailestingumą. Ji šiandien ir kasdien primena, jog visi esame nusidėjėliai, kuriems reikia nuodėmių atleidimo. Bažnyčia nesako, kad kai kurie iš žmonių yra teisieji, kuriems pavesta pasmerkti kitus. Sutaikinimo sakramentas yra susitikimo su gailestinguoju Dievu vieta. Su Dievu, o ne su žmonėmis, kurie priimtų sprendimus apie kitų kaltes.
Man įsiminė popiežiaus Benedikto XVI mintis, kad tiesos neįrodysi. Tiesa pati save patvirtina, kai ją atrandi. O būdas skelbti tiesą yra gailestingumas. Ar tu gyveni tiesa, kurią skelbi bažnyčioje? Kokį tave žmonės mato pačiose įvairiausiose situacijose? Ar gyveni artimo meile, apie kurią kalbėjo Kristus, ar eini gailestingumo keliu? Parodyk, kad Bažnyčia nėra tik Mokytoja, bet ir Motina, priimanti visus žmones. Liudytojai yra ne tie, kurie pristato abstrakčią tiesą ir ją gina. O jei kas nors pusę žodžio pasakys ne taip, tai jau bus eretikas, einantis prieš tiesą? Ar suabejojęs, kad ir katalikų žiniasklaidoje, dėl kokio nors sprendimo, kitų katalikų siūlomo veikimo būdo, jau nusipelno pasmerkimo, atmetimo?
Kai žiūriu į Sinodą apie šeimą, galvoju, kad buvo didelis dalykas padarytas, nes pradėta matyti konkrečias šeimas, matyti, kad yra išsiskyrusių, išgyvenančių sunkumus ir t. t. Radosi naujas Bažnyčios jautrumas šeimai, porų patiriamiems iššūkiams.
Ir visa mūsų sielovada turėtų eiti tokiu keliu. Su nauju jautrumu prieiti prie žmonių, šeimų ir padėti joms keliauti. Mąstyti, kad kiekvienas atvejis – atskira istorija. Jos neįdėsi vien į teisines normas – reikia išsikalbėti, įžvelgti, kokia padėtis, kaip galima palaikyti. Ypač – duoti galimybę įsilieti į Bažnyčios gyvenimą. Tokia nuostata ir elgesys yra gailestingumas, o ne tiesos atsisakymas.
Ne tik iš kunigų, bet ir iš pasauliečių pasigirsta, kad tas gailestingumo kelias veda prie Bažnyčios griūties. Kad dėl to žmonės ir neina į Bažnyčią, kad nėra aiškaus nuodėmės supratimo, o liturgija tapo bloga ir kaltas posusirinkiminis požiūris. Todėl esą reikia griežtų taisyklių…
– Gailestingumas tikrai nereiškia palaidos balos. Gailestingumas – tai Dievo pasirinktas kelias. Jėzus Kristus yra Dievo Gailestingumo veidas. Ir Bažnyčia turi atspindėti amžiną ir ištikimą Dievo meilę žmogui: „Būkite gailestingi, kaip mano Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36). Gailestingumas leidžia mums geriau suprasti, kad nuodėmė yra Dievo meilės atmetimas. Evangelijoje Kristus nepateisina nuodėmės, bet moko patraukti nusidėjėlį prie savęs, užuot jį atstūmus. Tai meilės kupinas žvilgsnis į kiekvieną. O mūsų dienomis katalikai dažnai taip gina jiems žinomus principus, kad per tai nebemato žmogaus, padarydami iš Bažnyčios mokymo ideologiją, kurios reikia tiesiog laikytis, nuo kurios negalima nukrypti. Jėzus sakė: „Jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo“, tai lygiai to paties pasitaiko ir Bažnyčioje. Gerai yra laikytis taisyklių, bet žmonės turi priaugti iki jų. Nereikia ginti žmogiškų tradicijų, kurios nėra Bažnyčios mokymas, nėra Evangelija. Gailestingumas reiškia suteikti galimybę atsivertimui.
Vatikano II Susirinkime pradėta kalbėti apie sąžinės, religijos laisvę, ir tai buvo naujas dalykas Bažnyčioje. Tu negali žmogui primesti savo nuostatų, gal jis dar ieško tiesos. Tai buvo šiuolaikinį pasaulį ir kultūrą atliepiantis požiūris – išskirtinė pagarba asmens orumui, jo sąžinei. Bažnyčioje mes kreipiamės į žmogų, kuris turi jausmus, protą, sąžinę, – su viltimi atvesti jį iki Evangelijos, iki apsisprendimo sekti Kristumi, o ne priversti ko nors laikytis.