Meniu

Pradžia
Aktualijos
Skelbimai
Parapija
Dvasininkai
Bažnyčios istorija
Grupės, organizacijos
Spauda apie mus
Mūsų mintys
Įdomybės
Galerija
Remonto darbai
Rėmėjai
2 procentai

Svetainės

Vilniaus arkivyskupija
Kauno arkivyskupija
Kaišiadorių vyskupija
Panevėžio vyskupija
Šiaulių vyskupija
Telšių vyskupija
Vilkaviškio vyskupija
Liet. Vyskupų Konferencija
Vatikanas

 
Kitos nuorodos

Choras „Magnificat“


 

Dievo žodis

 
Liturginiai dienos skaitiniai


Kryžiaus Kelias



Ukmergės Švenčiausios Trejybės b
ažnyčios istorija


     

Pačiame miesto centre, Kauno ir Vienuolyno gatvių sankryžoje, stovinti Švenčiausios Trejybės bažnyčia - vienas svarbiausių ir seniausių miesto pastatų. Daugeliui miesto svečių į akis krintantis pastatas yra gerai matomas iš tolo. Neaukšti, centre stovintys, namai jo neužstoja. Per savo gyvavimo metus bažnyčia patyrė daug pokyčių, kuriuos lėmė sudėtingi Lietuvos istorijos įvykiai.

Daugiau nuotraukų
 

Bažnyčios pirmtakė - Pijorų Švenčiausios Maloningosios mergelės bažnyčia

      Pirmosios Ukmergės vidurinės mokyklos ir Švč. Trejybės bažnyčios ištakos siejamos su vienuoliais pijorais. 1597 metais Romoje įkurto vienuolių pijorų ordino pagrindinis tikslas buvo: žmonių švietimas, krikščioniško jaunimo auklėjimas mokyklose. Savo vadovaujamuose mokyklose pijorai (skirtingai nei jėzuitai), be humanitarinių dalykų ir kalbų daug dėmesio skirdavo ir gamtos mokslams, matematikai. Lietuvoje pijorai pradėjo kurtis XVII a.

     1742 metais Ukmergės apskrities bajorų seimelis nutaria kurti vidurinę mokyklą. Ginčas kas joje turėtų dėstyti - pijorai ar jėzuitai, buvo išspręstas pijorų naudai. Matyt, tam įtakos turėjo tuometinis Ukmergės apskrities bajorų maršalka B. Heikingas, pats anksčiau mokęsis pas pijorus. Būsimajam pijorų vienuolynui ir mokyklai apskrities bajorai dovanojo žemės ir pinigų. 1745 metais Ukmergėje buvo pastatytas pijorų vienuolynas, mokykla ir bažnyčia. Visi šie pastatai sudegė 1772 metų gaisro metu.

      Ukmergės apskrities bajorai "jausdami kilmingoje jaunimo bendrojo švietimo reikalingumą ir naudą, apsvarstę kaip paremti ir padėti Ukmergės pijorams", 1773 metais savo seimelyje nutarė surinkti pijorams po vieną auksiną nuo kiekvieno apskrities gyventojų dūmo (sodybos su žeme). Už surinktus pinigus mokykla ir vienuolynas greitai buvo atstatyti. Pradžioje prie vienuolyno buvo įrengta bažnyčia — pastogė, o 1788 metais vienuolyno lėšomis pastatyta nauja medinė bažnyčia. Sprendžiant pagal 1801 metų Ukmergės miesto planą, ji buvo didesnė už dabartinę Švč. Trejybės bažnyčią ir stovėjo arčiau Kauno ir Vienuolyno gatvių. Bažnyčia tuo metu vadinosi Švenčiausios Maloningosios Mergelės.

     Neišliko jokio tos bažnyčios piešinio. Pasak 1818 metų ir 1830 metų vizitacijų aprašymo, bažnyčia buvo pailga, be bokštų, su aštuoniais dideliais ir aštuoniais mažais langais. Stovėjo ant maždaug 1,5 metrų cokolio, stogas buvo dengtas gontais. Fasadą puošė keturios medinės kolonos. Bažnyčioje buvo trys altoriai. Antrame aukšte įrengtoje galerijoje, vos pastačius bažnyčią, vienuolyno sąskaita buvo įrengti vargonai aštuoniems balsams. 1812 metais vargonai smarkiai nukentėjo nuo įsiveržusių prancūzų. Bažnyčią puošė didelis medinis kryžius, dengtas balta angliška skarda. Už bažnyčios „ant keturių ąžuolinių stulpų" stovėjo keturkampė varpinė, dengta gontais, su viršuje iškilusiu geležiniu kryžiumi. Bažnyčia remontuota: 1816 m., 1828 m., 1830 m., 1827 metais perstatyta varpinė. Per metus pijorai paaukodavo 496 mišias. Kasdien, vienos mišios būdavo skirtos pijorų mokyklos moksleiviams.

     1831 metais kilęs sukilimas prieš carinės Rusijos priespaudą palietė ir pijorų mokyklą bei bažnyčią. Kaip liudijo sukilėlių nelaisvėje pabuvojęs rusų karininkas, pijorų bažnyčioje sukilėliai prisiekė kovoti iki sukilimo pergalės. Tas pats karininkas mini apie pijorų bažnyčioje išstatytus „maišto ženklus" (nelabai aišku ką jis turėjo omenyje, gal sukilėlių vėliavas). Pijorų mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai prisidėjo prie sukilėlių, sudarė nemirtingųjų būrį". Bet po sukilimo numalšinimo Rusijos valdžia ėmė uždarinėti Lietuvos katalikų vienuolynus. Atėjo eilė ir pijorams. Iš pradžių, 1839 metais, pijorų mokykla buvo pertvarkyta į Ukmergės apskrities bajorų mokyklą. 1845 metais vienuolynas uždarytas, pijorai iškeli iš Ukmergės. Bažnyčios ir vienuolyno pastatai formaliai perduoti parapijinei Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. Tačiau valdžia neleido pastatais naudotis, ketindama jos perduoti stačiatikiams. Mėgindama išlaikyti pastatus, bažnyčia į buvusį vienuolyną įleido Ukmergės Policijos Valdybą, o vėliau miesto Butų Komisiją. Stačiatikių dvasininkai kaltino miesto katalikus intrigomis „siekiant atkurti pijorų bažnyčią". Du dešimtmečius bažnyčios pastatas stovėjo nenaudojamas. 1858 metais valdžios prašyta atgaivinti katalikų bažnyčią, bet leidimas neduotas. Aplėstą vienuolyną ir bažnyčią smarkiai apgadino 1862 metais kilęs gaisras. Naujas etapas bažnyčios istorijoje prasidėjo pastatus perdavus stačiatikių žiniai.

Švenčiausios Trejybės cerkvė

      Iki Lietuvos prijungimo prie Rusios XVIII a. pabaigoje, Ukmergėje stačiatikių beveik nebuvo. Vietiniai rusai buvo daugiausia sentikiai. Po prijungimo, mieste atsiradus rusų kariuomenei, bei administracijos pareigūnams, prireikė ir stačiatikių parapijos bei cerkvės. Stačiatikių parapija Ukmergėje įkurta 1839 metais, o cerkvė pastatyta 1842 metais, dabartinio miesto parko teritorijoje. Jos dvasininkai nuolatos skundėsi, kad cerkvė „maža, ankšta, prisiglaudusi miesto pakraštyje, pačioje nykiausioje vietoje". Be to anot besiskundusiujų, kaip tik šalia cerkvės miestiečiai „suveždavo ir išmesdavo visokias miesto atmatas", todėl dažnai „smilkalų kvapą užgoždavo supančio tvaiko kvapas".

      Po 1863 metų sukilimo numalšinimo Lietuvoje imta stiprinti stačiatikybę ir rusifikaciją. Tuometinis Ukmergės stačiatikių dvasininkas J. Prinevskis pasiūlė, užuot taisius senąją cerkvę „pastatyti naują mūrinę, kuri vidaus ir išorės puošnumu nenusileistų katalikų šventyklai." Tą cerkvę reikėjo statyti „vietoje kur yra panaikintoji pijorų bažnyčia, kaip pačioje patogiausioje ir matomiausioje, esančioje šalia per miestą einančio plento." Šis pasiūlymas pateiktas 1864 metų birželio pabaigoje, o jau 1864 metais rugpjūčio 13 dieną liūdnai pagarsėjęs Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas-Korikas priėmė nutarimą „pastatyti cerkvę vietoje kur yra panaikintoji pijorų bažnyčia."

      Naujosios cerkvės sąmatą ir projektus kelis kartus teko koreguoti. Architektai, manydami, kad Ukmergėje „gyventojų stačiatikių nelabai daug", siūlė mažesnės apimties pastato projektą su kuo mažesnėmis sąnaudomis. Bet to meto Vilniaus generalgubernatorius, pakeitęs M. Muravjovą - Koriką, K. fon Kaufmanas tvirtino, kad „stačiatikių šventyklos, kaip stačiatikybės ir rusų tautybės atgimimo Šiaurės Vakarų Krašte (Šiaurės Vakarų Kraštu carinės Rusijos laikais (nuo 1863 m.) buvo vadinama prie Rusijos prijungta buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija) didžiosios epochos ilgaamžės liudytojos, būtų įrengiamos kapitaliai ir reikiamu dailumu." Tad pastatas turėjo būti gerokai didesnis ir puošnesnis.

      Dalį statybos išlaidų ketinta paimti iš vietos gyventojų, tikintis, kad „medieną, grindinio akmenis ir smėlį nemokamai pristatys artimiausių kaimų valstiečiai." Šie planai nepasitvirtino, nes valstiečiai katalikai neketino nemokamai talkininkauti cerkvės statyboje, kaimuose gyvenę rusai buvo daugiausia sentikiai. Dėl visų šių priežasčių iš pradžių 10000 rublių siekusi sąmata vis augo. Galutiniais apskaičiavimais visa statyba kainavo 26 149 sidabro rublius 33 kapeikas. Pinigai cerkvės statybai buvo paskirti iš valstybės surinktų mokesčių.

     Galutinis projektas, pagal kurį pastatyta cerkvė, buvo tipinis, skirtas 700-ams vietų. Statyba prasidėjo apdegusios pijorų bažnyčios nugriovimu 1865 metų gegužę. Norėtųsi ištaisyti klaidą, daromą rašant apie šią bažnyčią. Pvz., B. Kviklio „Lietuvos bažnyčios" III tome rašoma, kad „pijorų bažnyčia buvo iš katalikų atimta ir paversta stačiatikių cerkve." Toliau rašoma, kad „ši bažnyčia nežinia kokio stiliaus, nes 1845 metais ji buvo perdirbta į cerkvę."

      Bažnyčios į cerkvę niekas neperdirbinėjo, nes prieš tai jos griuvėsiai buvo sulyginti su žeme. Statomos cerkvės, vėliau tapusios katalikų bažnyčia, stilius ne „nežinia koks", o neobizantinis. Tokio stiliaus buvo dauguma tuometinėje Rusijos Imperijoje statomų cerkvių. Tačiau B. Kviklys savo veikalą apie Lietuvos bažnyčias rašė emigracijoje, negalėdamas remtis Lietuvoje esančiais istoriniais šaltiniais, todėl jo klaida pateisinama. Tad šiuolaikinės Lietuvos žmonės neturėtų kartoti klaidingų teiginių.

     Nugriovus pijorų bažnyčios griuvėsius, naujosios cerkvės statyba prasidėjo 1865 metų rugpjūtyje. Ji užsitęsė tiek dėl projektų kaitaliojimo, tiek dėl vėluojančių lėšų. Be to jau beveik baigtoje cerkvėje 1866 metų rugpjūtyje pagrindinį skliautą laikančiame stulpe atsirado plyšiai. Nors technikų nuomone „tuos plyšius galima buvo užtaisyti, be pavojaus statinio tvirtinimui", bet generalgubernatorius K. fon Kaufinanas su tuo nesutiko ir įsakė „išardyti stulpus, arkas ir skliautą, bei padaryti iš naujo.

      Naująją cerkvę pavadino Švenčiausios Trejybės vardu. Ji buvo pašventinta ir pirmosios mišios joje įvyko 1869 metų spalio 1 dieną. Po pašventinimo cerkvėje nuolat vyko sąmatose nenumatyti darbai, dėl ko cerkvės dvasininkai ne kartą skundėsi valdžiai. Visi darbai baigti 1873 metais, o bažnytinei žinybai cerkvė perduota 1876 metų lapkričio 11 dieną. Cerkvė statyta Ukmergės apskrities Cerkvių Statybos Komitetui vadovaujant. Visus darbus prižiūrėjo architektas Baranovas ir komiteto narys Poršenskis. Pats praeityje dirbęs architektu žinojo statybos rangovų suktybes ir tik jo budrios priežiūros dėka, statybos kaštai neišaugo dar daugiau.

     Didžiojo Ukmergės gaisro metu, 1877 metų birželio 29 dieną kai sudegė beveik visas miestas, „gaisras supo cerkvę iš trijų pusių, durys nekartą buvo užsidegusios ir tik vietinės kariuomenės dėka cerkvė liko sveika." Senoji parke stovėjusi cerkvė sudegė. Pasak 1914 metų aprašymo, cerkvę sudarė „mūrinis pastatas su tokiu pat kupolu ir varpinė. Cerkvė dengta lakštine geležimi, o kupolas ir varpinė alavuota angliška skarda." Cerkvė turėjo keturis etatus: vyresnysis šventikas, djakonas, djačiokas ir ostijų kepėja. Cerkvei priklausė apie 75 ha sodybinės ir ariamos žemės bei dvi fermos: Pabaldonė ir Januvskas, duodančios apie 1100 sidabro rublių pelno per metus. Vyresniuoju šventiku cerkvėje iki 1881 metų buvo protojerėjus Jevflmijus Prinevskis, o nuo 1881 metų iki cerkvės uždarymo protojerėjus Pavelas Levakovas.

      Šalia cerkvės veikė pradinė cerkvinė-parapijinė mokykla, kurioje 1914 metais mokėsi trisdešimt vienas berniukas ir dvidešimt trys mergaitės. 1914 metais stačiatikių parapija Ukmergėje buvo nedidelė, sentikių mieste buvo daugiau. To metu parapijai priklausė (kartu su aplinkiniais kaimais) trys šimtai keturi vyrai ir du šimtai aštuoniasdešimt trys moterys. Mieste gyveno trys šimtai trylika vyrų ir trys šimtai septyniolika moterų sentikių.

     Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvą okupavus vokiečiams, cerkvė buvo paversta javų sandėliu. 1919 metų pradžioje, Ukmergę užėmus bolševikų kariuomenei, dvasininkas P. Levakovas kažkaip sugebėjo su jais susitarti ir atgauti cerkvei priklausiusius pastatus ir žemę. Išvijus bolševikus pačiame pirmajame Ukmergės miesto savivaldybės posėdyje 1919 metų gegužės 11 dieną „popui bolševikų lalcais pasisavinusiam cerkvės namą ir turtą lfepta pasišalinti iš cerkvės."

Švenčiausios Trejybės bažnyčia

     Antrojoje 1919 metų pusėje cerkvė perduota katalikų bažnyčiai. Svarbiausia perdavimo priežastis buvo ta, kad ji pastatyta buvusios katalikų bažnyčios vietoje. Be to ir taip negausi Ukmergės stačiatikių parapija Pirmojo pasaulinio karo metais dar labiau sumažėjo, nes daug stačiatikių nuo vokiečių pabėgo į Rusiją. Negausiai stačiatikių bendruomenei pakako miesto stačiatikių kapinėse stovinčios medinės cerkvės, kuri buvo pašventinta 1869 metais.
  
      Pirmuoju atgautosios bažnyčios rektoriumi paskirtas karinis kapelionas kunigas Juozas Ruškys. Vėliau rektoriumi tapo kunigas Felicionas Danusevičius. 1922 metais žemaičių vyskupas P. Karevičius, bažnyčią su išlikusiais vienuolyno pastatais bei žeme (apie 2 ha.), perdavė valdyti vienuoliams kapucinams. 1922 -1924 metais bažnyčios administratoriumi buvo kapucinas Tėvas Kazimieras. 1925 metais bažnyčioje kilo gaisras ir ji gerokai apdegė. Po gaisro vienuoliai kapucinai pasitraukė iš Ukmergės. 1926 metais bažnyčia ir vienuolynas pavesti vienuolių marijonų kongregacijai, kuri bažnyčia rūpinasi ir šiuo metu. Pirmuoju marijonų vienuolyno viršininku ir bažnyčios rektoriumi buvo kunigas V. Gergelis. Marijonai, remiami Ukmergės savivaldybės ir aukotojų, bažnyčią suremontavo. Dėl gaisro ir remonto šiek tiek pakito bažnyčios išorė (neliko cerkvėms būdingo didelio „svogūninio" kupolo ir panašaus kupolo bokšto viršuje). 1937 metų gaisras sunaikino medinį buvusio pijorų vienuolyno pastatą, todėl marijonai 1938 - 1939 metais pasistatė naują mūrinį, tačiau įskurti jame sukliudė sovietinė okupacija.

     1941 metų kovo 7 dieną, sovietų valdžia vienuolyno pastatą nacionalizavo ir jame įkurdino NKVD būstinę. Pastatas vienuoliams nebuvo grąžintas nei vokiečių okupacijos metu, nei po karo. Vyresni ukmergiškiai pamena, kad pokario metais,, šio pastato rūsiuose nukankinta daug kovotojų prieš okupantus, už Lietuvos laisvę. Šiuo metu pastate įsikūręs Ukmergės rajono policijos komisariatas.

     Nacionalizavus vienuolyno pastatą, toks pat likimas ištiko bažnyčią. 1948 metų rugpjūčio 16 dieną bažnyčia nacionalizuota, o 1949 metų kovo 31 dieną uždaryta. Buvo įrengtas sandėlis, šventorių nuo gatvės skyrusi tvora nugriauta. Ilgą laiką mesto centre stovėjęs neprižiūrimas pastatas darkė miesto vaizdą, neprižiūrimas ėmė irti bažnyčios stogas. Miestiečiams ėmus reikšti nepasitenkinimą dėl griūvančios bažnyčios, miesto valdžia sumanė pastate įrengti Santuokų Rūmus ir Civilinės Metrikacijos skyrių. Remontas ir rekonstrukcija (architektė A. Samulevičienė) vyko 1978- 1980 metais. Vidinė bažnyčios erdvė pertvarkyta į du aukštus, padaryta perdanga. Naujai įrengtuose Santuokų rūmuose susituokė daug ukmergiečių porų.
 
    Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Ukmergės rajono Taryba 1991 metų gegužės 14 dienos posėdyje nusprendė: „Gražinti Lietuvos Marijonų Kongregacijai 1948 metais rugpjūčio 16 dieną nacionalizutą Švenčiausios Trejybės bažnyčią, esančią Ukmergės mieste, Kauno g. 1 bei šalia esančias „Maldos" knygyno ir marijonų vienuolyno patalpas, esančias Kauno g. 3." Bažnyčia pradėjo veikti ir buvo pašventinta 1991metų birželio 29 dieną. Pirmuoju bažnyčios klebonu tapo kunigas Vaclovas Ramanauskas (žiauriai plėšikų nužudytas 1996 m. sausio 27 d.).

     Jį pakeitė kunigas Petras Purlys. Jų pastangų dėka bažnyčia po truputį atgauna savo paskirčiai tinkamą išvaizdą. Nudažytas pastato fasadas, įrengti lietvamzdžiai, sutvarkyti pamatai ir aplinka, atlikti kiti darbai. Dabar ketinama panaikinti perdangą, suformuoti pirmykštę bažnyčios erdvę ir atnaujinti vidų.

     Bažnyčios pastatas - neobizantinio stiliaus, mūrinis, dengtas skarda. Pastatas kvadratinio plano, orientuotas į pietvakarius ir šiaurės rytus. Pietvakarinėje pusėje — dviejų tarpsnių bokštas. Apatinis tarpais kvadratinio plano. Čia, iš pietvakarių pusės šiuo metu yra įėjimas į bažnyčią. Antras tarpsnis aštuoniakampis, smailėjantis. Šiaurės rytų pusėje yra pusapskritė, siauresnė už pagrindinį pastatytą, buvusi presbiterija. Virš pagrindinio pastato -apvalus kupolo būgnas, degtas nuožulniu, apvaliu stogu. Pastatą puošia piliastrai, nišos, arkiniai langai. Bažnyčia priklauso Ukmergės dekanatui.

 

 

Pagrindinė informacija


Ukmergės Švč. Trejybės ir Lyduokių
Šv. arkangelo Mykolo parapijų klebonas kun.eduk.mgr.

Šarūnas PETRAUSKAS

Ukmergės Švč. Trejybės
parapija

Bažnyčia - Kauno g. 1,
LT-20130  Ukmergė,
mob. tel. 8
618 37373,
ukmergetrejybe@kn.lcn.lt
 
Kunigas budi raštinėje nuo 16.00 iki 18 val.
 

Interesantų priėmimo Ukmergės švč. Trejybės bažnyčioje laikas:

Darbo dienomis:
nuo 16.00 iki 18.00 val.
 
Šeštadieniais 
   
nuo 9.00 iki 11.00 val.

Sekmadieniais
   
nuo 8.00 iki 12.00 val.


 

 

Pamaldų laikas

Šv. Mišios:

Antradieniais-penktadieniais -
17.15 val.

Šeštadieniais -
10.00 val.

Sekmadieniais -
8.00,
10.00 val.

Svarbios nuorodos



                счетчик посещений

 

 

© 2010  Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčia.  Visos teisės saugomos.
Svetainės administratorius
svc.trejybes.baznycia
@gmail.com