Meniu

Pradžia
Aktualijos
Skelbimai
Parapija
Dvasininkai
Bažnyčios istorija
Grupės, organizacijos
Spauda apie mus
Mūsų mintys
Įdomybės
Galerija
Remonto darbai
Rėmėjai
2 procentai

Svetainės

Vilniaus arkivyskupija
Kauno arkivyskupija
Kaišiadorių vyskupija
Panevėžio vyskupija
Šiaulių vyskupija
Telšių vyskupija
Vilkaviškio vyskupija
Liet. Vyskupų Konferencija
Vatikanas

 
Kitos nuorodos

Choras „Magnificat“


 

Dievo žodis

 
Liturginiai dienos skaitiniai


Kryžiaus Kelias


  
Mūsų mintys


Regina Ališauskaitė. Advento takeliu link šv. Kalėdų

 

2016 m. gruodžio 16-osios pavakarę Ukmergės Švč. Trejybės parapijos vaikai ir jaunimas, dalyvaujantys NVŠ projekto „Kompiuteris ir dar kai kas“ programoje, nusprendėme aplankyti Kauno senamiestį, pasivaikščioti po šventiškai pasipuošusias ir Jėzaus gimtadienio laukimu alsuojančias siauras gatveles, aplankyti Rotušėje besipuikuojančią eglę...
Važiuodami pirmyn, drauge su būrelio vadove Regina ir jai talkinusiais Kristina ir Feliksu meldėmės Rožinio maldą. Tiesą sakant, nuo trečiojo slėpinio kai kam labai suėmė miegas, bet ir tai buvo nuostabu: argi dažnai tenka užmigti maldos glėbyje?
Kai nuvykome, miestą jau gaubė sutemos. Oras buvo puikus pasivaikščiojimui. Pirmiausia aplankėme Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką, girdėjome derinamų vargonų balsus. Sekmadienį katedroje vyks restauruotų bažnyčios vargonų koncertas. Nusilenkėme adoracijoje į mus žvelgiančiam Jėzui, pasimeldėme už kunigus, palaidotus prie šventovės, o į netoliese esančią gardumynų krautuvėlę užsukome ne tik sušilti ir retų saldainių paskanauti, bet ir įkvėpti šv. Kalėdų laukimo nuotaikos. Languose pastatyti senoviniai žibintai su degančiomis žvakėmis, medžiai, išpuošti šviečiančiomis girliandomis, akmeninis gatvės grindinys nejučia mintis  atgręžė į praeitį: kiek kartų šiomis gatvėmis į šią katedrą vaikščiojo Vaižgantas ir Maironis ir daugybė Dievą mylinčių ir Jo ieškančių žmonių, kuriems Adventas buvo tikras Jėzaus gimtadienio laukimas...
Prie katedros suruošta prakartėlė. Stabtelėjom, fotografavomės ir atkreipėm dėmesį, kad prakartėlėje nėra Jėzaus, nes LAUKIAME Jo ateinant.
Kauno šv. Pranciškaus Ksavero - Jėzuitų bažnyčioje vyko adoracija su Taize pamaldomis. Jaunimas giedojo, pritariant gitarai. Akimirkai sustabdė giesmių nešama ramybė.
Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų -Vytauto bažnyčia pasitiko šiltu jaukumu, grojo vargonai, suklupome prieš altorių. Bažnyčios klebonas kunigas Kęstutis Rugevičius tėviškai bendravo su parapijiete. Paprašėme palaiminimo. Jis labai džiaugėsi mūsų apsilankymu, kiekvieną palaimino. Buvo labai lengva ir gera. Nusifotografavome kartu. Palaiminimo nuotaika mūsų veiduose. Išėjom iš bažnyčios tokia pakilia nuotaika, kad ėmėm ir užgiedojom „Viešpaties palaima visada telydi mus...“ Ir taip giedodami praėjom Rotušės aikštę. Su mumis kartu giedojo ir būrelio vadovė Regina, bei mus lydėję Kristina ir Feliksas, bet kiek paėjus mokytoja Regina susirūpino, kad lauke drėgnas oras ir kad galime susirgti. Savo giedojimą perkėlėme į Ukmergės Kultūros centro autobusiuką, kuriuo vairuotojas Vytautas buvo mums labai kantrus ir tam neprieštaravo.
Išvažiavę iš Kauno vakarieniavome greito maisto restorane Hesburger. Kol paruošė mums maistą, linksmai pramogavome „žaidimų zonoje“. Tą dieną Miglės pasiūlymu buvome pasiruošę keistis dovanėlėmis. Dovanėlės turėjo būti savo pačių padarytas darbelis su meile.
Būrelio vadovė Regina mums priminė, kad Kalėdų prasmė – tai Jėzaus gimimo stebuklas ir jokia dovana neatneš džiaugsmo, jei nebus įdėta mūsų širdies. O mes džiaugėmės, kad visos mūsų dovanėlės yra brangios ir vertingos, nes jose yra didžiausia vertė – mūsų meilė.

Regina Ališauskaitė. Prasminga parapijų jaunimo draugystė

2015 m. rudenį Lietuvoje buvo pradėtas įgyvendinti NVŠ (Neformalaus Vaikų Švietimo) projektas. Šiame projekte programos „Kompiuteris ir dar kai kas“ veikloje dalyvaujame  ir mes – Ukmergės Švč. Trejybės parapijos vaikai ir jaunimas, kurių dauguma mokomės Ukmergės Senamiesčio pagrindinėje mokykloje. Būrelio „Kompiuteris ir dar kai kas“ vadovė - Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios vargonininkė, Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos Laičių pradinio ugdymo skyriaus tikybos mokytoja Regina Ališauskaitė.

Šiame būrelyje mokomės kūrybingai naudotis IKT, ugdomės gebėjimą taikyti įgytas žinias bei patirtį bendrosiomis krikščioniškosiomis vertybėmis pagrįstu santykiu su savimi ir kitais, tobuliname savo asmeninę kompetenciją - atsispirti neigiamai įtakai, laikytis duoto žodžio, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetenciją - aktyviai ir kūrybingai veikti, socialinę kompetenciją - dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Ugdytis bendruomeniškumą mums padeda pavasarį užsimezgusi draugystė su Jonavos rajono Bukonių pagrindinės mokyklos moksleiviais - Bukonių parapijos vaikų ir jaunimo grupe, kuriai vadovauja Bukonių pagrindinės mokyklos tikybos mokytoja sesuo vienuolė pranciškonė Pranciška Bubelytė Fdcj. Gegužės 18 dieną lankėmės Bukonyse, drauge šventėme šv. Mišias, giedojome, vaišinomės, žaidėme ir sportavome. Oras buvo labai palankus bendravimui gryname ore. Namo grįžome pilni įspūdžių ir troškimo susitikti vėl.

Mūsų troškimas išsipildė gruodžio 8 dieną, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventėjė, kai drauge su Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonu kunigu Šarūnu Petrausku ir būrelio „Kompiuteris ir dar kai kas“ vadove mokytoja Regina Ališauskaite Švč. Trejybės parapijos namuose pasitikome svečius iš Bukonių. Svečiams parengėme vaišes, kurias bukoniškiai papildė savo lauknešėliais ir gardžiu naminiu pyragu. Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonui kunigui Šarūnui Petrauskui palaiminus maistą, nuo 15.30 iki 17.00 valandos vaišinomės, žaidėme, repetavome giesmes, kurias drauge su svečiais 17.15 šventėme Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje. Šv Mišias aukojo parapijos klebonas kunigas Šarūnas Petrauskas. Sesuo Pranciška akompanavo giesmėms, pritardama gitara, o du Bukonių jaunuoliai grojo ritminiais muzikos intrumentais, kurie mūsų giedojimą darė ypač nuotaikingą. O po šv. Mišių pagal senąją Advento Lietuvoje tradiciją giedojome Švč. Mergelės Marijos valandas, kurias, Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebono kunigo Šarūno rūpesčiu bažnyčiai iš Olandijos dovanotais vargonais grojo būrelio „Kompiuteris ir dar kai kas“ vadovė Regina Ališauskaitė.

Po šv. Mišių dar trumpai stabtelėjome Švč. Trejybės bažnyčios parapijos namuose arbatos puodeliui, pasakojome svečiams legendą apie Ukmergės vardo kilmę, buvome tą dieną numatę ir pasivaikščiojimą po Ukmergės senamiestį, bet lietingas oras truputį pakeitė mūsų dienotvarkę.

19.15 su svečiais aplankėme Ukmergės šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kur mus pasitiko dekanas kunigas Vaidas Bartkus. Jis papasakojo bažnyčios istoriją, pakvietė bendrai nuotraukai. Būrelio „Kompiuteris ir dar kai kas“ dalyvės Miglė ir Deimantė kiekvienam įteikė Kalėdinį laišką su labai jautriu laišku nuo Jėzaus, o sesuo Pranciška Fdcj padovanojo NVŠ būrelio „Kompiuteris ir dar kai kas“ vadovei Reginai 2017 metų kalendorių „Išganytojo relikvijos“.„Iki pasimatymo, mielieji!” – sakė mums atsisveikinant mūsų draugai iš Bukonių. „Iki greito!“- atsiliepiame mes.

Po susitikimo Ukmergės Kultūros centro automobiliu visi būrelio „Kompiuteris ir dar kai kas“ dalyviai buvome saugiai parvežti į namus. Tą dieną buvome daug kartų palaiminti. Pajutome, kaip gera laiminti kitus ir būti kitų palaimintiems.

Kristina Daveikienė. Pas Molėtų dekanato dekaną ir parapijos kleboną Kęstutį Kazlauską

Saulėta, vėsoka 2015 m. spalio 14 popietė. Prie Ukmergės švč. Trejybės bažnyčios būriuojasi parapijiečiai, sutarę vykti į klebono kunigo Šarūno Petrausko padovanotą kelionę į Molėtus. Džiugiai nusiteikę visi lipa į autobusiuką. Visos išvykos prasideda nuo idėjos, nuo patirties, minties, užsidegimo. Švč. Trejybės bažnyčios choro vadovė Regina Ališauskaitė pasidalino savo gražia patirtimi ir parapijiečius pakvietė nuvykti į Molėtų švč. Petro ir Povilo bažnyčią, pasisvečiuoti pas šios parapijos kleboną dekaną monsinjorą Kęstutį Kazlauską. Parapijiečių kelionę skaidrino maldos, grožėjimasis rudeniškų spalvų nuspalvintu Lietuvos gamtos peizažu.

       Istoriniuose šaltiniuose Molėtai pirmąkart minimi 1387 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila juos padovanojo vyskupijai aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga. Manoma, kad bažnyčia pastatyta XV a. antrojoje pusėje. Ji minima 1522 m. Per Šiaurės karą 1702 m. bažnyčia sugriauta, apie 1722 m. atstatyta. Molėtų dekanato dekanas ir parapijos klebonas dekanas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas Molėtuose dirba nuo 2002 m.
       Kai visi 18 Ukmergės švč. Trejybės bažnyčios tikinčiųjų atvyko prie Molėtų švč. Petro ir Povilo bažnyčios, juos pasitiko besišypsantis klebonas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas. Apgaubti šilto sutikimo visi keliauninkai sugužėjo į kleboniją ir jaukiai įsitaisę svetainėje nuščiuvę klausėsi Molėtų bažnyčios klebono dekano monsinjoro Kęstučio liudijimų apie šv. Dvasią, darančią nenusakomus stebuklus gyvenime. Augęs 9 vaikų šeimoje jis kartu su jaunesniu broliu pasirinko kunigo tarnystę. Šį pašaukimą išaugino vaikystėje girdėtos močiutės maldos. Apgaubti pamaldumo ir švelnumo šeimoje tėvų buvo mokomi būti geros širdies ir darbštūs žmonės. Šios gausios šeimos vaikai buvo raginami nepamiršti sekmadieniais dalyvauti šv. Mišiose. Klebono dekano monsinjoro Kęstučio liudijimai, mokymas mylėti gyvenimą ir žmones kurie mus supa, pasiliko parapijiečių širdyse. Po dvasingo pokalbio atėjus šv. Mišių metui visi iš klebonijos nuėjo į greta parapijos namų esančią bažnyčią. Per šv. Mišias gražiaisiais vargonais grojo ir giedojo Ukmergės švč. Trejybės bažnyčios choro vadovė Regina Ališauskaitė drauge su “Magnificat” choro dalyviais: Aldona Grigiene ir Feliksu Dačkumi. Klebonas dekanas monsinjoras Kęstutis ypatingai džiaugėsi svečiais iš Ukmergės, už juos meldėsi šv. Mišių metu.
      Po šv. Mišių visi susirinko klebonijoje pabendrauti prie bendro vaišių stalo. Klebono dekano
monsinjoro Kęstučio svečius sužavėjo gausybė šventų paveikslų, jaukumas. Buvo juntama bendrystė, nuoširdumas, ramuma. Pokalbiai prakalbino širdis ir sustiprino dvasią. Vėlyvą vakarą visi pilni džiaugsmo ir ramybės sėkmingai parvyko namo į gimtąją Ukmergę.

Vaida Prušinskienė.
Ukmergės miesto šventėje aktyviai dalyvavo ir Švč. Trejybės parapija

2015 m. gegužės mėn. 30 d. Ukmergėje įvyko tradicinės Miesto šventės renginių kulminacija. Miesto šventės renginiai prasidėjo jau gegužės 27-ą, tačiau šventinė eisena, naujo Verslo ir technologijų mokyklos stadiono atidarymas įvyko šeštadienį. Stadioną pašventino Švč.Trejybės parapijos klebonas kun. Šarūnas Petrauskas.

      
Ukmergės Švč. Trejybės parapijos tikintieji pirmą kartą aktyviai dalyvavo Miesto šventėje, prisistatė su savo programa, kartu su miesto bendruomene, giedodami ir dainuodami, džiaugdamiesi buvimu drauge, žygiavo  eisenoje. Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje vyko Švč. Sakramento adoracija, bažnyčia buvo atidaryta visą šventės dieną, miestelėnai ir svečiai buvo nuoširdžiai kviečiami susikaupti asmeninėje maldoje už rūpimus reikalus ir savo miesto gerovę. Į prašymų lapelius buvo raginami įrašyti savo maldos intenciją.
       Nuo 12 valandos šventės dalyviai ir miesto svečiai buvo maloniai kviečiami į informacinę palapinę, susipažinti su veikiančių Švč. Trejybės parapijoje pastoracinių grupių veikla, pasikalbėti su šių grupių atstovais, pasivaišinti pyragu ir arbata. Ypač buvo laukiama jaunuolių, šeimų su vaikais, kad pabendrautų, susipažintų su parapijos veikla, pajustų tikrą šventišką džiaugsmą.
Daug dėmesio sulaukė Veikliųjų žmonių bendrijos liudijimai ir šlovinimas, buvo įdomu klausytis, kaip veikia Dievas į kiekvieno mintis, darbus, pasiryžimus. Apie liudijimą pasakojo ir „Magnificat" choro vadovė Regina Ališauskaitė. Parapijos talkininkai dalino praeiviams skrajutes, informuojančias apie dvasinį gyvenimą, duodančias nuoširdžius patarimus ir jauniems, ir vyresnio amžiaus žmonėms, kasdienybėje susiduriantiems su gyvenimo iššūkiais.
      Palapinėje buvo eksponuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotos akimirkos iš parapijos gyvenimo, buvo paskirtas laikas, kada miesto šventės dalyviai galėjo tiesiogiai pabendrauti su parapijos klebonu, kun. Š.Petrausku. Šventišką dieną vainikavo Šv. Mišios, aukotos Švč.Trejybės parapijos bažnyčioje, už miestą ir jo žmones.


        

       

      

     2015 m. gegužės 13 d. Vl. Šlaito viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Marijos Valtortos knyga „Taip man buvo atskleista Evangelija”. Dalyvavo Kretingos pranciškonų vienuolyno kunigas brolis Antanas OFM. Tą pačią dieną kunigas brolis Antanas OFM dalyvavo Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje Eucharistijos šventime. Po Šv. Mišių Ukmergės Švč. Trejybės parapijos namuose vyko susitikimas su kunigu broliu Antanu OFM  ir  pristatyta Marijos Valtortos knyga „Taip man buvo atskleista Evangelija”.

         
          Brolis Antanas OFM pristatė knygą

         
          Parapijos klebonas Šarūnas Petrauskas ir brolis Antanas OFM

2015 04 12 Ukmergės Švč. Trejybės parapijoje viešėjo ir bažnyčioje koncertavo ansamblis iš Vilniaus „Inmezzo“. Tai – 2004 m. susikūręs profesionalių vokalisčių ansamblis, propaguojantis klasikinio žanro meną Lietuvoje. „Inmezzo“ repertuarą sudaro populiari klasika: lietuvių autorių dainos, operų ir operečių arijos, miuziklų fragmentai. „Inmezzo“ išskirtinumas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros docentės Aušros Stasiūnaitės ir jos solinio dainavimo klasės studenčių bendra sceninė veikla. Ansamblio narės – Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatės.

Skamba jų atliekamas A.L. Weberio „Requiem“ dalis „Pie Jesu“. >>>


Vėl renkamasi į Alfa kursą

            Išsipildė Ukmergės Švč. Trejybės ir Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijų klebono kun. eduk. mgr. Šarūno PETRAUSKO noras ­– šį trečiadienį (2014 04 23) į Alfa kursą renkasi nauja žmonių grupė. O 2014 03 26 Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios parapijos namuose vyko šventinis pirmosios grupės Alfa kurso susitikimas.

 Kas yra Alfa kursas?

Tai evangelizacinis kursas, kurio metu susipažįstama su pamatinėmis krikščionybės tiesomis ir kviečiama asmeniškai išgyventi Švenčiausios Trejybės slėpinį bei rasti vis artimesnį santykį su Jėzumi. Čia yra galimybė pasidalinti savo mintimis, ieškoti atsakymų į esminius gyvenimo klausimus bei rasti bendraminčių. Jis skirtas ir netikintiems, ir tikintiems, kurie nori geriau pažinti krikščionybę bei gilintis į jos tiesas. Dėl savo paprastumo ir metodinės medžiagos aiškumo, jie gali buti toliau vedami kurso dalyvių savo aplinkoje: parapijoje, maldos grupėje, bendruomenėje arba tiesiog savo pažįstamų rate. Alfa kursas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, centriniame Londono rajone, Bromptone, Šventosios Trejybės anglikonų bažnyčioje XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje. Pirminis kurso tikslas buvo neformalioje aplinkoje naujiesiems krikščionims pateikti pagrindinius krikščionybės principus. 1990 m. buvęs teisininkas Nicky Gumbel perėmė kurso vedimą. Jis pastebėjo, kad toks kursas galėtų būti naudingas nelankantiems bažnyčios žmonėms, ir adaptavo medžiagą šiai klausytojų grupei. Po 1990 m. Alfa kursas ėmė sparčiai plisti Didžiojoje Britanijoje ir už jos ribų. Vis daugiau bažnyčių ir bendruomenių atrado šio kurso vertę perteikiant esmines krikščionybės tiesas neformalioje aplinkoje. Šiuo metu 166 šalyse kasmet vyksta daugiau nei 55 500 kursų. Alfa kursas skirtas VISIEMS, kurie nori geriau pažinti krikščionybę: netikintiems, abejojantiems krikščionybės tiesomis, tiek tiems, kurie praktikuoja krikščioniškąjį tikėjimą. Lietuvoje sėkmingai vyksta kursai skirti: jaunimui (nuo 14 m.), studentams (nuo 18 - 35 m.), suaugusiems, tėvams, kuriu vaikai ruošiasi Pirmajai Komunijai/Sutvirtinimo Sakramentui, kaliniams, tarnaujantiems karinėse pajėgose.

Kun. Klebonas Šarūnas PETRAUSKAS, paklaustas, kaip kilo mintis organizuoti Alfa kursus ir nuo ko viskas prasidėjo, paaiškino: „Šiandien (2014 03 26) pas mus parapijoje vyksta šventinis Alfa kurso susitikimas. Jis skirasi nuo paprastųjų, nes yra paskutinis arba tuo pačiu gali būti ir pirmasis susitikimas. Šiuo atveju mes darome paskutinį ir galbūt pirmutinį kitam kartui. Alfa kursui buvo skirta dešimt trečiadienio vakarų ir vienas šeštadienis. Tą programą vystome jau 2,5 mėnesio. Alfa kursas yra vienintelis, jis kartojamas skirtingų žmonių ir vis naujų. Jei patiko ir norisi kažkiek dar dalintis savo tikėjimu, tai rekomenduojame jungtis į pagalbininkus, organizatorius ir kitokius atlikėjus, kurie galėtų toliau vystyti kursą mūsų parapijoje arba kur nors šalia.“

Kaip atsirado ta grupė, kas tuos žmones surinko?

- Pirmą grupę aš sudariau iš tokių parapijos aktyvistų šiek tiek aktyvesnių draugų. Paprašiau, kad jie surinktų savo draugus ir tokiu būdu padarytume pirmąjį kartą. Ar atsirado branduolys, matysime balandžio mėnesį, kai eisime toliau. Ar darysime tą kursą, ar ne, priklausys nuo to, kiek savanorių turėsime. Iš esmės nėra labai sudėtinga organizuoti Alfa kursą – reikia medžiagos, vietos ir... arbatos.

Kaip vyksta eilinis renginys?

Užsiėmimas susideda iš filmo žiūrėjimo, pasidalinimo mintimis apie asmeninę patirtį ta tema, kuria buvo kalbėta atskirose grupelėse. Ir – agapė. Viskas trunka apie 2 valandas – 25 min. filmui demonstruoti, 35-45 min. – užsiėmimams grupėse, likusi dalis laiko skiriama bendram pašnekesiui. Per 10 užsiėmimų praeinama 10 temų apie Bažnyčią, Kristų, Jo gyvenimą, apie tai, ką Jis padarė. Ir – savaitgalis, skirtas Šventai Dvasiai, nagrinėjamos trys temos apie Šventąją Dvasią. Iš tikrųjų tie filmai neduoda atsakymų, jie duoda galimybę prisiminti, apie tai mąstyti ir galbūt kelti klausimus.

Svarbiausias dalykas – duoti grupėje pasisakyti kiekvienam žmogui, ką jis bemanytų. Svarbiausia – leisti visiems išsikalbėti.

Viliuosi, kad tas kursas plėtosis toliau, į jį galėsime pakviesti vis daugiau žmonių. Juk kartais visai neblogai pasižiūrėti, kuo mes tikime, kaip tikime, koks tas mūsų tikėjimo santykis yra šiandieną. Bėgant metams, tie santykiai keičiasi santykinai, nes žmonės irgi keičiasi. Ir dėl to kiekvienam žmogui visai neblogai būtų išklausyti Alfa kursą. Mano iniciatyva – per asmeninę patirtį, nes man Alfa kursas labai daug padėjo.


2013 09 08 parapija atsisveikino su savo mylimu klebonu
kun. Dainiumi Lukonaičiu
,

palydėdama jį tarnauti Dievui ir Artimui į vieną iš Kauno parapijų, kuri yra dešimtkart didesnė. Gausus būrys tikinčiųjų parapijiečių dalyvavo šv. Mišiose ir agapėje. Šventoriuje Mišių metu su rožėmis jo laukė Ukmergės baikerių klubo „Blitzkrieg" nariai. Kitiems šis vaizdas buvo kiek neįprastas, tad klausė, ar jų čia buvimas kaip nors yra susijęs su iškilmėmis. „O, kapgi? Čia - mūsų Dievas. Čia paskutines šv. Mišias laiko MŪSŲ KUNIGAS Dainius. Jis mus prieš penkerius metus palaimino.." 

 

Parapijietės Dalės Bešėnienės kalba atsisveikinant su kun. Dainiumi Lukonaičiu agapėje

                 Gerb. Švč. Trejybės Bažnyčios Klebone, brangus mūsų visų Kunige Dainiau,

Šiandien visa Švč. Trejybės Bažnyčios Parapija ir ją pamilę žmonės, visi dideli ir maži, seni ir jauni, Marijos Legionas, Eucharistijos bičiuliai, katechetės, Bažnyčios tarnautojai ir patarnautojai, visi Maldos talkininkai atėjome Jums žemai nusilenkti, atėjome Jums dėkoti ir išlydėti Jus su didžiausiu dėkingumu, pagarba ir meile.

Keliais sakiniais noriu grįžti į sovietijos nuniokotos bažnyčios atstatymą. Kai Jūs išvyksit, tai liks tik istorija, o mums atstatymas dar labai arti, ir be galo svarbus ir brangus.

Jūs vienas išnešėt visų projektų, dokumentų tvarkymo, derinimo naštą tyliai ir nepastebimai. Niekada nepamiršim Jūsų džiaugsmo, kuriuo dalijotės su mumis, parapijiečiais, prasidėjus atstatymo darbams: „Pražiūrėkit į viršų, jau perdangoj prakalėm skylę – jau švinta Dangus!“

Jus, Kunige, labai dažnai matėte apsiavusį guminius batus, dulkėta galva – vadovavot ir dirbot pats. Visus juodžiausius darbus. „Susicementavo“ Adutės (Adelė Nugarienė), Danutės (Domicėlė Imbrasienė), Bažnyčios sielos – Juzytės Bakienės, abiejų zakristijonų Broniaus ir Juozo komanda. O mes, talkininkai, būrėmės aplink Jus visus. Nešėme ir valėm brangias šventųjų statulas, lietėm jas savo nevertom rankom, nepaliaujamai šluostėm dulkes ir nešėm statybinį gruzdą. Ir vis skubėdami, kad spėtume iki vakaro šventųjų Mišių, o rytojaus dieną – vėl viskas iš pradžių. Ir šitaip mėnesių mėnesiais. Bet šitame statybiniame chaose nebuvo piktų žodžių, nesantaikos, priešiškumo.

Ir niekada Dievas nebuvo taip arti. Mes statėme Bažnyčią.

Marijos legionierės, iš mūsų ir šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kurios nebeturėjo sveikatos talkininkauti, ištisai maldos grupėmis meldėsi Parapijos salėje, prašydamos Viešpaties Dievo malonių Kunigui Dainiui, Švč. Trejybės bažnyčiai, visiems dirbantiesiems. Kūrėsi įvairios maldos grupės, atsirado iniciatyvų. Jūs viską laiminote.

Statėsi Gyvoji Bažnyčia.

Visus šiuos penkerius ganytojiško darbo metus Jūs buvote mums Tėvas. Ypač varge. Beveik visi buvome paliesti netekčių. Šiomis juodomis valandomis Jūs visiems buvote Tėvas, – supratingas, užjaučiantis ir vis kreipiantis mūsų akis į Dangų. Nes tik iš ten galėjo ateiti paguoda. Tik iš ten ateina suraminimas ir pagalba.

Kaip padėkoti Jums už mūsų auginimą? Jums vienodai svarbu buvo ir aukščiausią dvasinį lygį pasiekusiųjų Palaimintųjų ir šventųjų gyvenimai ir jų patirtys, ir – mažasis Motiejukas, kurio galvytėje auglys, reikalinga operacija, ir kuriam – tik šešeri metukai.

Kuo Jums atsidėkoti už šventas Adoracijos valandas kiekvieno mėnesio pirmąjį Penktadienį, kai Jėzaus artumoje buvo gydomos mūsų sielos žaizdos ir perkeičiamos širdys!

Šventasis Tėvas Pranciškus atnešė į pasaulį paprastumą, gerumą, nuoširdumą, ragina atsigręžti į vargšą, nelaimingą, nuskriaustą ir skriaudžiamą. Jūs, Kunige, Dainiau, visas šias kertines krikščionio kataliko vertybes išnešėt 8-rius metus: Vidiškių parapijoje ir 5-ius pas mus. Visą laiką skatinote neišpuikti. Būti žmogumi. Žmogumu tarp žmonių.

Dovanokit mums, Klebone, už įkyrumą, per mažą atsidavimą Bažnyčiai, kad mūsų pačių reikalai visada buvo patys svarbiausi, ir mes per daug retai pastebėdavome Jūsų pervargusį veidą. Dovanokit.

Jūs esate šios epochos žmogus, puikiai suprantantis visus šių dienų iššūkius visuomenei, Bažnyčiai. Bet Jūsų vedama Bažnyčia ėjo prie žmogaus. Ieškojo žmogaus. Jūs ėjot visur – prie iškilių valdžios žmonių, ėjot į policiją, į įmones, įstaigas, ėjote ir prie baikerių, išsirikiavusių aikštėj prie Bažnyčios. Jūs ėjote pas juos, dėl jų ir laiminote.

Jūs išvykstate vėl statyti Dievo Namų, Šventovės ir Bažnyčios, – žmonių, kuriuose apsigyventų Šventoji Dvasia. Maranata!

Pribūk, Jėzau! Į visas Jūsų Kunigystės ir gyvenimo valandas! Dėkojame Viešpačiui už Jus, nes Jūs buvote mums paties Dievo siųstas. Dievo ir žmonių Kunigas. Tikras Kunigas ir – tikras Žmogus. Mes turėjome KUNIGĄ.


Vida Gleiznienė. PILIGRIMYSTĖ - DIEVO DOVANA

    Visas gyvenimas yra piligrimystė, vedanti i Dievo karalystę. Jeigu gyvenimas- pašaukimas, tai piligrimystė ko gero taip pat, tačiau Dievas kai kuriuos pašaukia toje piligrimystėje - gyvenime aplankyti tam tikras vietas žemėje, kur Jis teikia, lieja savo ypatingas malones. Jų tarpe atsidūriau ir aš, niekada apie tai nesvajojusi ir neplanavusi. Taip esu aplankiusi Šventąją Žemę, visas pagrindines Marijos šventoves Europoje, Romą, Santjago De Kompostela ir Gvadalupę Meksikoje.

    Medjugorėje šiemet buvau penktą kartą. Pirmą kartą 2005 m. apsireiškimų metinėse birželio 24 d., 2010 m. Naujųjų Metų sutikime su šeima, parodyti jiems vietą, kuri pakeitė mano gyvenimą. Kitus kartus keliavau į rekolekcijas, kad išsilaisvinčiau nuo nereikalingų dalykų (išsilavinimo, karjeros, pasiekimų...) ir krisčiau į Dievo meilės glėbį, išgyvenčiau tikrą Dievo vaiko laisvę, patirtį, kad ne laikas tave valdo, o tu esi čia ir dabar laike ir erdvėje ir priimčiau gyvenimą realų (ne svajonių ar prisiminimų) ir pačią save tokią, kokia esu (su ydom, silpnybėm, dorybėm) ir kitus tuomet išmoksti priimti tokius kokie jie yra. Ir pagaliau svarbiausia - priimti patį Kūrėją, atsiverti Jo davimui, nes Jis nieko kito nedaro tik lieja meilę, gailestingumą, malones ir visą save atiduoda.

    Šiemet ypatingai pajutau Dievo vedimą atsigręžti į save, susitikti su savimi, priimti save, mylėti, gerbti ir tausoti. Kaip nustebau, kai rekolekcijų vedėjas Tėvas pranciškonas Milenko, jau pirmą dieną apie tai prakalbo. Viešpats nuostabus, Jis nuveda ten, kur reikia.

    Medjugorė man yra namai, į kuriuos vis norisi sugrįžti. Kitur pabuvojusi esu laiminga, bet kažkodėl nesinori grįžti dar kartą. Čia išgyvenu Marijos, mano ir visų Motinos realu buvimą, o kur Marija, ten ir šventoji Dvasia, taigi visa šventoji Trejybė.

    Medjugorė – ypatingas malonių telkinys, čia susikaupusi maldos ir tikėjimo galia, tai maldos persunkta vieta, nes atvykstantys tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio ištisai meldžiasi. Su „ginklais“ (taip Maryja yra pavadinusi Rožinį) rankose sutiksi žmones įvairaus amžiaus ir tautų, nuo auštančio ryto iki sutemos visur lauko keliukuose, vedančiuose į Podbrodo ir Kryžavec kalnus, prie bažnyčios, jau nekalbant apie pačius kalnus, kuriuose kaip bažnyčiose žmonės eina iš stoties į stotį mąstydami po vieną ar grupėmis su kunigais, Rožinio ir Kryžiaus kelio stotis.

    Malda, geros mintys, žmonių pastangos atrasti ryšį su Dievu tiek prisodrina visą erdvę, kad ir kvėpuoti kažkaip lengva ir gali vis „maitintis“ naujai atvykstantys jau 30 metų pasaulio mažutėliai.. Žinoma, atsiribojusiam stebėtojui, kad ir atidžiai stebinčiam, ši vieta neatsivers, savo paslapties neatskleis, tik tam, kuris išsirengia kelionėn, trokšdamas, atviras. Nors Dievui nėra negalimų dalykų. Kiekvienoje šių kelionių stebėjau bendrakeleivius ir nei vienas negrįžo daugiau ar mažiau nepakeistas. Tuo kelionė grupėje turi savo pranašumą ir dar kelionės vadovė. Ji pati daug meldžiasi ir visus kviečia, tarsi įveda į tą Medjugorės ritmą ir dvasią. Išgirsti apie jos patirtis, girdi kitų buvusių liudijimus ir savaime atsiveri.

    Manau (esu girdėjusi ne vieno turisto liudijimus), kad į Medjugorę geriau nevažiuoti vienai dienai, turistinės kelionės metu, kaip tai vis dažniau daroma, kad parodytų labai lankomą Bosnijos vietą. Žmonės išsiveža iškreiptą tikrovę. Čia šventumą gali pajusti tik todėl, kad nesmalsauji, o atvirai nori sutikti Dievą, save, kitus. Pagarbiai elgiantis. Šią vietą jau pašventino daugelio žmonių,  amžinybėje esančio Tėvo Slavko, visiškai Dievui paaukotas gyvenimas su visais vargais, rūpesčiais, džiaugsmais, o dabar tebešventina kitų: brolių pranciškonų, kunigų, vienuolių, maldos grupių čia įsikūrūsių pastoviai tarnystei su piligrimais (tarp jų sesės Teresės Gažiovos, rytų šalių koordinatorės, globojančios ir mus, lietuvius) paaukoti gyvenimai dėl kitų. Jų gyvenimo liudijimai pašventina mus atvykstančius trumpam, o Dievas nori, kad grįžę mes tą pašventinimą atneštume savo aplinkai, kur gyvenam, dirbam, parapijoms.

    Kitas dalykas kurį šioje kelionėje patyriau,tai gyvybiškai būtinas bendruomenės poreikis. Viešpats nori ir buria mus į bendruomenes, kad neliktume pavieniai pasaulio ir piktojo veikime, kuris stiprėja ir atrodo nugali, bet iš tikrųjų pralaimi prieš Dievo jėgą, kuri yra bendruomenės vienybėje ir susitelkime. Tą patyriau visose kelionėse, Medjugorėje ypatingai. Čia jautiesi pasaulio bažnyčioje, ypač kai dabar, vasarą Šv. Mišios ir Adoracijos vyksta lauke po atviru dangumi, bažnyčios pašonėje  ir abiejų pašventintų kalnų papėdėje. Pašventintų  ne vien tik dėl Marijos apsireiškimų Podbrode ir dešimtmetrinio Kryžiaus Kryžavec kalne, pastatyto 1933 m. ir turinčio viduje tikro Jėzaus nukryžiavimo kryžiaus relikviją, bet ir milijonų žmonių per tuos metus maldomis, atgailos ašaromis, išpažintimis, padėkos giesmėmis, išvaikščioti basomis po aštrius akmenis su dideliu tikėjimu ir viltimi.

    Supratau - stovint minioje iš viso pasaulio, ten esi tarp brolių ir seserų, tarsi seniai pažystamų, taip ir savo parapijoje turiu įsišaknyti į bendruomenę. Kaip svarbu pasirodė Mišiose, kad Evangelija į dangų kyla ir lietuviškai tarp kitų kalbų, kad Rožinio paslaptis taip pat meldžiasi mūsų kunigas lietuviškai prie kitų pasaulio tautų. Iš tikrųjų  mes esame viena Dievo tauta, tik patys susiskirstę teritorijom ir kalbom. Čia išgyveni tautų vienybę, supranti kad esi čia ne dėl savęs, bet dėl Lietuvos, kad mes atstovaujame visą tautą, įsipinam su savo Rožiniu prieš kiekvienas Šv. Mišias lietuviškai.

    Šv. Mišios yra dienos centras Medjugorėje. Kaip joms ruošiamasi! Valanda prieš pradžią – dvi Rožinio dalys, Malda į šventąją Dvasią. Trečiadieniais ir ketvirtadieniais saulei leidžiantis vyksta Adoracijos, tokioje tyloje ir susikaupime, tarsi pirmą, vienintelį, o gal paskutinį kartą. Jėzus - didžiulėje monstracijoje iš tikrųjų gyvas, esantis čia ir dabar. Penktadieniais – Kryžiaus išaukštinimas adoracijoje. Išgyvenau Jėzų tikrai mirštantį čia ir dabar, už mane ir pasaulį, liejantį savo gailestingumą ir meilę.

    Paradoksalu, bet Medjugorėje, garsėjančioje Marijos apsireiškimais kasdien, 30 metų, svarbiausias asmuo yra Jėzus. Tai man didžiausias ir dėl to nekeliantis jokių abejonių stebuklas. Marijos tikslas buvo ir yra atvesti pas Jėzų, vienintelį Gelbėtoją ir Išganytoją. Čia Jį sutinki, pajunti Jo meilę, išgydymus, išlaisvinimus, ypač per Sakramentus. Atlaidai kasdien. Vidinio išgyvenimo pamaldos kasdien, po kiekvienų Šv.Mišių. Dievocionalijų pašventinimas ir laiminimas po kiekvienų Šv.Mišių. Mes jas perkam, kad parvežtume kažką iš to Rojaus kampelio žemėje saviškiams.

    Medjugorė - pasaulio klausykla. Niekur nesu mačiusi tiek kunigų ir tokių eilinių žmonių, laukiančių susitaikymo su Dievu.

    Kiek laiminimų kasdien priimi iš kunigų, o juk kiekvienas jų, tai dieviškas veiksmas, teikiantis gyvybę. Ir taip kiekviena akimirka šventa. Esi Dievo akivaizdoje ištisai, bet čia tai ir išgyveni, jauti savo jauslėmis, o grįžęs ir namuose tuo gali gyventi.

    Marija geriausia dvasios vadovė. Ji duoda konkretų kelią į šventumą – tapti vaikais. Ji žinutėm į pasaulį kreipiasi „brangūs vaikai“.  Čia išgyveni Dievo vaiko realybę. Mane šiemet vedė į Medjugorę nuoširdus vaikiškas noras mokytis išminties, Marijos, Išminties sosto, mokykloje. Taip pat tikro nuolankumo, nusižeminimo, kad esi Dievo vaikas ir nusidėjėlė tuo pačiu. Išmokt dalintis kaip tai daro vaikai, laisvai, džiaugsmingai, drąsiai, bet ir laukiant padrąsinimo, palaikymo, pataisymo. Tokiu vaiku grįžtama iš Medjugorės į pasaulį, kuris nepriima, užsidaręs, šaltas, nes nepatyręs Dievo meilės. Mano pareiga, todėl ir atsakomybė ir įpareigojimas nepasilikti sau to, ką gavau, bet atiduoti, nes tik duodamas supranti, kad turi.

    Dabar ir savo parapijoje išgyvenu Medjugorės patirtis, savo bažnyčioje Šv. Mišiose, per savo kunigų homilijas. Bažnyčia, Kristaus kūnas juk viena, ji nesikeičia. Iš Dievo malonės keičiuosi aš, kitaip girdžiu, kitaip matau. Žinau, kad turiu kuo dažniau ateiti, priimti iš Dievo į Mišias, Adoracijas, kad galėčiau, išėjus į pasaulį, duoti. Nuoširdžiai linkiu ir kitiems ten nuvykti, kad gyvai gyventute tikėjimu, pasitikėjimu, Dievo meile.

    2011 m. gegužė   

Pagrindinė informacija


Ukmergės Švč. Trejybės ir Lyduokių
Šv. arkangelo Mykolo parapijų klebonas kun.eduk.mgr.

Šarūnas PETRAUSKAS

Ukmergės Švč. Trejybės
parapija

Bažnyčia - Kauno g. 1,
LT-20130  Ukmergė,
mob. tel. 8
618 37373,
ukmergetrejybe@kn.lcn.lt
 
Kunigas budi raštinėje nuo 16.00 iki 18 val.
 

Interesantų priėmimo Ukmergės švč. Trejybės bažnyčioje laikas:

Darbo dienomis:
nuo 16.00 iki 18.00 val.
 
Šeštadieniais 
   
nuo 9.00 iki 11.00 val.

Sekmadieniais
   
nuo 8.00 iki 12.00 val.


 

 

Pamaldų laikas

Šv. Mišios:

Antradieniais-penktadieniais -
17.15 val.

Šeštadieniais -
10.00 val.

Sekmadieniais -
8.00,
10.00 val.

Svarbios nuorodos



                счетчик посещений

 

 

© 2010  Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčia.  Visos teisės saugomos.
Svetainės administratorius
svc.trejybes.baznycia
@gmail.com