Senajame Testamente žmogus per ligą išgyvena savo ribotumą ir kartu suvokia, kad liga slėpiningu būdu susijusi su nuodėme. Pranašai nujautė, kad ji gali būti vertinga ir atperkant savo bei kitų nuodėmes. Tad liga būdavo išgyvenama žvelgiant į Dievą ir meldžiant jo išgydymo. Jėzaus atjauta ligoniams ir daugybė išgydymų akivaizdžiai rodo, kad su juo atėjo Dievo karalystė, vadinasi, ir pergalė prieš nuodėmę, kančią ir mirtį. Savo kančia ir mirtimi jis naujai įprasmina kančią, kuri, sujungta su jo kančia, gali tapti mūsų ir kitų išskaistinimo bei išganymo priemone. Iš Viešpaties gavusi paliepimą gydyti ligonius, Bažnyčia stengiasi jį vykdyti, rūpindamasi jais ir lydėdama juos užtarimo malda. Pirmiausia ji turi ypatingą ligoniams skirtą sakramentą, kurį įsteigė pats Kristus ir paliudijo šventasis Jokūbas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu“ (Jok 5, 14–15). Šio sakramento šventimą iš esmės sudaro ligonio kaktos bei rankų (Romos apeigose, o kitose apeigose ir kitų kūno dalių) patepimas aliejumi, jei tik įmanoma, palaimintu vyskupo, lydimas kunigo maldos, kuria prašoma ypatingos šio sakramento malonės.
Ligonių patepimas
