Senojoje Sandoroje pranašai skelbė Viešpaties Dvasios dovanos išliejimą laukiamajam Mesijui ir visai mesijinei tautai. Visas Jėzaus gyvenimas ir misija plėtojasi visiškoje bendrystėje su Šventąja Dvasia. Apaštalai gauna Šventąją Dvasią per Sekmines ir skelbia „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Uždėdami rankas jie perduoda naujai pakrikštytiesiems tos pačios Dvasios dovaną. Per ilgus amžius Bažnyčia visada gyveno Dvasia ir perduodavo ją savo vaikams.
Esminė Sutvirtinimo apeiga yra patepimas šventąja krizma (vyskupo pašventintu aliejaus ir balzamo mišiniu), teikiančiajam tarnautojui uždedant ranką ir tariant šio sakramento apeigoms būdingus žodžius. Vakaruose patepama pakrikštytojo kakta, tariant: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose patepamos ir kitos kūno dalys, tariant formulę: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas.“
Sutvirtinimo padarinys yra ypatingas Šventosios Dvasios išliejimas, kaip per Sekmines. Šis išliejimas įspaudžia sieloje neišdildomą žymę ir paskatina Krikšto malonės augimą: giliau įšaknydina dieviškojoje įsūnystėje; tvirčiau suvienija su Kristumi ir jo Bažnyčia; sustiprina sieloje Šventosios Dvasios dovanas; suteikia ypatingos galios liudyti krikščionių tikėjimą